Linas Kranauskas, NVTKA nuotr.
Pakalbėkime apie viešąjį transportą, kuris rūpi tik keleiviams – ne politikams, ne viešojo transporto įmonių administracijai, ne valstybinėms institucijoms (įskaitant Susisiekimo ministeriją), ne mokesčių mokėtojams (iš kurių sumokėtų mokesčių neefektyviai ir nepakankamai finansuojama ši sistema).
Viešasis transportas svarbus kiekvienam miestui. Jis yra grandis, užtikrinanti gyventojų mobilumą, priemonė mažinanti užterštumą. Dešimtmečių patirtis rodo, kad viešasis transportas didele dalimi yra viešoji socialinė paslauga, kuriai būtinas adekvatus viešasis finansavimas. Tai ne verslas, kuris turėtų ar galėtų pats išsilaikyti (nors daugybė verslų irgi yra dotuojama, bet tai kažkaip nestabdo politikų ir kitų balsų, reikalaujančių nutraukti subsidijas viešajam transportui). Tiesa, kai kurie politikai tiesiog manipuliuodami socialinės paslaugos sąvoka ir jos suvokimu, bando kuo labiau atsikratyti „naštos“ išlaikyti ir plėtoti viešojo transporto sistemą Lietuvoje.
Savivaldybės, vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos, atsakingos už susisiekimo vystymą, privalo pasirūpinti, jog viešasis transportas būtų finansuojamas pakankamai ir nuolat atnaujinamas (o tai, kad to Lietuvoje šiuo metu nėra, rodo ne finansų stygių, o valios, proto ir vizijos politikoje bei tiesiog tarnybose stygių). Ir vis dėlto pati viešojo transporto sistema, ypač, jei transportas miesto gyventojams nėra nemokamas (kaip Taline), be dotacijų turi turėti ir savarankiškas pajamas. Tai ir viešojo transporto įmonėms priklausančio turto nuoma, ir įvairių paslaugų teikimas, ir pagaliau patys kelionės bilietai.
Galbūt jau daugybę metų tai kybo ant liežuvio galo ne vienam, keliaujančiam viešuoju transportu ar jame dirbančiam, gal administracija jau dešimtmečius planuoja permainas šioje srityje ir kaip tik rytoj jas planuoja paleisti – bet aš niekaip negaliu suprasti, kodėl šioje srityje (bilietų pardavime) rinkodara tiesiog neegzistuoja. Išskyrus kartą per kelerius metus naujai diegiamą plastikinę kortelę (ir kaskart jai išleidžiamus, o ne gaunamus milijonus) ir ne vieno kritikuojamą jos pasipildymą telefonu, jokios pažangos čia nematyti. Tai, kad bilietus gali parduoti vairuotojai – abejotina pažanga; tai tik padaugino darbo žmonėms, kurie turi atsakingą pareigą saugiai vežti keleivius sudėtingomis eismo sąlygomis, o neretai ir trukdo jų tiesioginiam darbui.
Štai priartėjo šešta valanda šeštadienį, Antakalnyje, ir čia jau nebėra jokių galimybių įsigyti kelionės bilietų, išskyrus turistinį euro-taloną iš vairuotojo (jei ji/s jų turi). Kodėl? Ar per kelis dešimtmečius nepriklausomybės neišradome nieko geriau, nei spaudos kioskai? Kodėl „Vilniečio kortelę“ galima pasipildyti tik vieno prekybos tinklo kai kuriose parduotuvėse? Ar dar nepakankamai pažengė technologijos, kad prieš keturis ar penkis dešimtmečius išrasti bilietų automatai stovėtų bent vienoje sostinės viešoje vietoje?
Man dažnai atsako – prekyba bilietais labai brangi. Ir iš tikrųjų, išlaikyti prekyvietę su specialiai jai pastatytomis patalpomis (kaip V. Kudirkos aikštėje), kur dirba keli žmonės, prekiaujantys vien bilietais, yra brangu. Pardavinėti bilietus (kortelės papildymus) spaudos kioskų tinkluose, imančiuose už tai, kiek teko domėtis ir sužinoti, keliasdešimties procentų mokestį – irgi žvėriškai neapsimoka. Bet visa ši našta kiek palengvėtų, jei vietoje atskiro bilietų salono įmonė turėtų skyrių žmonių, kurie iš esmės galvotų, ką daryti su šia problema, ir kurtų jai sprendimus. Bet kuriuo atveju, su kioskų tinklų „reketu“ (jei žinios apie jų imamą mokestį už bilietų pardavimą nepasenusios) taikstytis toliau nebegalima – šis verslas veikia miesto valdžios leidimu ir jis turi visus reikiamus svertus išsireikalauti, jog nuo miesto viešosios paslaugos (kuri dotuojama biudžeto lėšomis ir kuriai nuolat grasinama, kad „išspręstų skolų klausimą“) nebūtų imami didžiuliai komisiniai. Tačiau reikėtų ir rimtesnių priemonių kuo didesnio bilietų išplatinimo užtikrinimui (prieinamumas visose stotelėse, visose parduotuvėse). Ir, tiesą sakant, „kosmetinių“ – tokių, kaip didesnės nuolaidos žmonėms, perkantiems ilgesnio galiojimo nuolatinius bilietus; pasiūlymai įmonėms, kurios būtų suinteresuotos darbuotojų kelionėmis viešuoju transportu – ypač įmonėms, norinčiomis būti „socialiai atsakingomis“ (kurios dabar greičiausiai užsisako juokingus „eco-driving“ kursus ar panašiai); pasiūlymai kompanijoms, kurios skatina grįžimą iš „vakarėlių“ nevairuojant – jos dabar skatina tik taksi paslaugas; ir taip toliau. Esu tikras, kad pagaliau ėmusis realių darbų ir kūrybos šioje srityje, būtų galima realizuoti daugybę sprendimų.
Linas Kranauskas
Nacionalinės viešojo transporto keleivių asociacijos
Veiklos koordinatorius
Susivienijimo Žali LT koordinatorius